Sveiki įžengę į 2022-uosius...
TAU Velžio fakulteto klausytojai labai džiaugiasi pirmuoju 2022 m. sausio 20 d. renginiu: „Kazio Sajos ir Gražinos Zitos Sajienės kūrybos skaitymai.“ Lektoriai: Zita Bučienė – mūsų fakulteto klausytoja, Birutė Svilienė – anais laikais agitmeninių brigadų, koncertų vedėja, meninio skaitymo konkursų dalyvė, ir Juozas Braidokas – žygeivis, redaktorius, Lietuvos meninio skaitymo konkurso laureatas. Didelė palaima sutikti šiuos intelektualius žmones.
Bučienė įtaigiai ir nuosekliai pasakojo apie Lietuvos rašytoją, prozininką, dramaturgą, signatarą, visuomenės veikėją – K. Sają. Ypač jautriai perteikė K. Sajos liūdniausius, skaudžiausius gyvenimo metus vaikystėje. Būdamas trejų metų neteko tėvo, o sulaukęs septynerių – motinos. K. Saja kartu su broliu persikėlė gyventi pas dėdienę į Kauną – režisieriaus Arūno Žebriūno tėvus. Po metų buvo išvežtas pas globėjus į Plungės r. Vaištarų kaimą. Brolis atiduotas į vienuolyną. Kadangi globėjai neišgalėjo Kazio išleisti į mokslus, reikėjo namų ūkyje darbus dirbti, tai laisvą minutę turėdamas užrašė pirmą savo eilėraštį taip: „Užkasė ir mamą į tą patį smėlį / Užmaršty paliko mūs gimti namai / Vokiečiai pražudė brolį nabagėlį / Likau aš vienas, vienas visiškai...“Saja, turėdamas 23 metus, parašė pirmąją apsakymų knygelę „Klumpės“ ir su ja atėjo į vaikų literatūrą. K. Sajai ši knygelė brangi ne tik dėl to, kad pirmoji, bet kad padėjo atrasti brolį, gyvenantį Amerikoje, kurį laikė žuvusiu. Klausantis B. Svilienės skaitomo apsakymo „Klumpės“ tarsi sustojo laikas... Skaitymas užbūrė taip, kad mums atgijo patys įvairiausi jausmai ir prisiminimai iki graudulio...Braidokas nuoširdžiai skaitė kruopščiai atrinktas K. Sajos kūrinių ištraukas. Pasakojo apie rašytojo, kaip dramaturgo, kaip prozininko, kaip vaikų poeto, kūrinių ištakas, bei apie režisuojamus spektaklius. Pvz., pjesė „Devynbėdžiai“ pastatyta anais laikais Juozo Miltinio dramos teatre. Visi klausytojai padainavome iš pjesės dainą „Skriski, skriski Lietuvėlėn, tu gandreli baltas...“
Kaip toliau vystosi to šviesaus, dvasingo žmogaus K. Sajos gyvenimas, galima sužinoti iš jo knygos „Skudurėlių takas“. Nuoširdžiai patariu ir knygą paskaityti, ir pasižiūrėti „Youtube“ „ Literatūros pamoką su Kaziu Saja“. Tikrai verta patiems išgirsti jo žodžius: „Kad mumyse vėl sualmėtų...vidinio džiaugsmo šaltinis.“
Juozas papasakojo ir apie rašytojo žmoną, vertėją, Lietuvos poetę – Gražiną Zitą Mažeikaitę-Sajienę ir paskaitė jos eilių. K. Saja vadina savo žmoną Paukšte. Pristatydamas žmonos poezijos rinktinę „Tenoriu būti“, rašytojas šmaikščiai dedikavo taip: „Skiriu savo žmonai Paukštei...Gerbiu, kad nerašai eilėraščių, gerbiu, kad išmokai savarankiškai švedų kalbą, gerbiu, kad išleidai poezijos rinkinį.“ G. Z. Sajienės eilėraščiai trumpi, bet prasmingi ir gilūs. Verta paskaityti apie poetę, vertėją straipsnį „Poezija prasiveržė kaip pliūpsnis“.
Džiaugiuosi, kad šio renginio metu išaiškėjo, jog Velžyje gyvenantis su šeima mūsų fakulteto klausytojas yra Kazio Sajos artimas tikras pusbrolis.
Tokie susitikimai padeda praregėti, kad suprastume, jog kiekviena diena – pats tikriausias stebuklas, kuris priklauso nuo mūsų pačių.
Nuoširdžiai dėkojame lektoriams Zitai Bučienei, Birutei Svilienei ir Juozui Braidokui už dvasinę atgaivą.
Palma Butkuvienė, Panevėžio r. TAU Velžio fakulteto dekanė